Vakaro saulė sunkiai skverbėsi pro tankias Vilniaus priemiesčio užuolaidas, nušviesdama kambarį keista, prislopinta šviesa. Keturiasdešimt trijų metų Elena sėdėjo giliame fotelyje ir tylėdama stebėjo kasdienį, jau įpročiu tapusį ritualą. Priešais didžiulį veidrodį madingame šilkiniame chalate sukiojosi jos vyras. Tiksliau, tai, kas iš jo liko po pusantrų metų trukusių meilužio Tomo manipuliacijų. Vyro kūnas, paveiktas hormonų ir chirurgo skalpelio, jau turėjo ryškias, apvalias moteriškas formas, o ilgi, šviesiai dažyti plaukai krito ant kruopščiai makiažu padengto veido. Jis džiugiai dildė rožiniu laku nudažytus nagus, laukdamas, kada grįš Tomas.

Elena jautėsi tik stebėtoja savo pačios gyvenime. Pradžioje tai buvo tik smalsumas, keistas eksperimentas, kurį pasiūlė Tomas – jaunas, bekompromisis vyras, greitai perėmęs absoliučią valdžią jų namuose. Dabar viskas vyko savaime. Netrukus durys atsivėrė ir įžengė Tomas. Kambaryje akimirksniu sutvinko sunki, agresyvi energija. Tomas nieko nelaukdamas, grubiai ir savininkiškai pasisavino juos abu – pirma Eleną, o vėliau ir subobėjusį jos vyrą, kuris po visko nuolankiai nubėgo į virtuvę tvarkyti namų ir ruošti vakarienės.

Šį kasdienį, aistrų ir baimės kupiną chaosą namuose stabilizuodavo tik vienas dalykas. Kai vyras kompanionė ant stalo patiekdavo didžiulį dubenį šaltibarščių, viskas nurimdavo. Ryškiai rožinė sriubos spalva idealiai tiko prie naujosios namų estetikos, o šaltas kefyras atvėsindavo po grubaus sekso įkaitusius kūnus. Prie stalo jie vėl atrodė kaip rami, normali šeima.

Elena nusprendė šią neįprastą savo gyvenimo dramą aprašyti ir anonimiškai įkelti į Facebook. Ji nesitikėjo to, kas įvyko vėliau. Per pusvalandį istorija buvo pasidalinta trisdešimt tūkstančių kartų. Lietuvos interneto erdvė tiesiogine prasme sprogo, tačiau milžiniško duomenų srauto neatlaikė pati Facebook sistema. Socialinio tinklo algoritmas užlūžo, patyrė tapatybės krizę ir pats ėmė subobėti. Visi politiniai karai ir piktos naujienos išnyko, o pati platforma nusidažė šaltibarščių rožine spalva, palikdama vartotojams tik jaukius buities patarimus.

Tuomet programinio kodo gilumoje įvyko baisi mutacija. Ženklas eta, praradęs savo pirminę funkciją, virto virtualiu Alfa patinu ir pradėjo brutaliai dulkinti subobėjusį algoritmą. Serveriai visame pasaulyje įkaito iki raudonumo. Galiausiai šis binarinis iškrypimas peržengė monitoriaus ribas. Trimatis, metalinis eta simbolis išlindo pro stiklą tiesiai į prie kompiuterių sėdinčių Lietuvos vartotojų namus. Kiekvienas, kurį palietė ši skaitmeninė gyvatė, akimirksniu mutavo – jų nagai tapo rožiniai, o protą užvaldė nenumaldomas noras valyti namus ir paklusti. Seimo nariai savo kabinetuose uoliai valė dulkes nuo palangių, dėvėdami madingus makiažus, o šalyje kilo valstybinio lygio panika.

Išsigelbėjimas atėjo iš ten, iš kur niekas nesitikėjo. Žmonės pastebėjo, kad eta ženklas, priartėjęs prie stalų, kur stovėjo lėkštės su šviežiais šaltibarščiais, staiga sustojo. Pajutęs kefyro vėsą ir krapų aromatą, skaitmeninis monstras prarado visą savo agresiją, apsiramino ir lėtai įsitraukė atgal į procesoriaus gilumą.

Elenos namuose vėl buvo tylu. Ji stebėjo, kaip jos subobėjęs vyras virtuvėje pjausto agurkus kitos dienos sriubai, o už lango milijonai lietuvių aplink savo kompiuterius statė saugumo skydus – dubenėlius su rožiniais šaltibarščiais. Meilužis galėjo valdyti jų kūnus, o kodas veržtis pro ekranus, tačiau būtent šaltibarščiai išlaikė šį kosminį chaosą, sujungdami skaitmeninę aistrą su realia buitimi ir apsaugodami pasaulį nuo totalios destrukcijos.